Kalendorinės ir šeimos šventės šiandien atrodo kitaip nei prieš kelis dešimtmečius. Jas veikia prekyba, socialiniai tinklai ir spartus gyvenimo tempas. Vis dėlto etnologai sako, kad vien išorinių pokyčių nepakanka kalbėti apie prasmės nykimą. Dažniau vyksta kitas procesas. Šventės ne išnyksta, o prisitaiko prie naujų laikų.
Apie tai kalbėjomės su etnologu, tyrinėjančiu lietuvių papročius ir jų kaitą. Jo teigimu, visuomenė dažnai linkusi idealizuoti praeitį. Senosios šventės įsivaizduojamos kaip gilesnės, tyresnės ir vieningesnės. Tačiau istorija rodo ką kita. Papročiai nuolat kito. Keitėsi jų formos, simboliai ir net pati bendruomenės samprata.
Kaita vyko visais laikais
Etnologas pabrėžia, kad šventės niekada nebuvo sustingęs reiškinys. Jos priklausė nuo religijos, ūkio ciklo ir politinės aplinkos. Vienu laikotarpiu svarbiausi buvo agrariniai papročiai. Kitu metu išryškėjo bažnytinės tradicijos. Vėliau atsirado miestietiškos formos, šeimos ritualai ir vieši renginiai.
Pasak pašnekovo, dabartinis nerimas kyla todėl, kad pokyčiai vyksta greitai. Anksčiau jie trukdavo kartas. Dabar įpročiai keičiasi per kelerius metus. Tai ypač matyti per Kūčias, Velykas ar Jonines. Tradiciniai elementai išlieka, bet jų aplinka kita. Ant stalo atsiranda nauji patiekalai. Apeigas keičia trumpesni simboliniai veiksmai. Dalis žmonių šventes perkelia į restoranus ar sodybas.
Prasmė dažnai išlieka, net jei pakinta forma, sako etnologas. Jei šeima susirenka pabūti kartu, dalijasi maistu ir laiku, tai jau yra stiprus šventės branduolys. Jam nebūtina tiksliai atkartoti seną paprotį. Tyrėjas primena, kad ir vadinamosios senosios tradicijos kadaise buvo naujovės. Dalis jų atėjo iš kitų regionų ar kitų kultūrų.
Prekyba ir socialiniai tinklai keičia švenčių veidą
Didžiausią įtaką šiandien daro vartojimas. Šventės vis dažniau matuojamos dovanų kaina, stalo gausa ar dekoracijų kiekiu. Prekybininkai kalendorinių datų laukia kaip aktyvaus sezono. Reklama kuria lūkestį, kad šventė turi būti įspūdinga ir vizualiai patraukli. Toks spaudimas, pasak etnologo, gali nustelbti tikrąjį turinį.
Jis atkreipia dėmesį ir į socialinių tinklų poveikį. Šventės vis dažniau tampa viešai rodomu įvykiu. Fotografuojamas stalas, apranga, dekoras ir pramogos. Dėl to dalis žmonių ima švęsti ne sau, o auditorijai. Tada ritualas virsta vaizdu. Vis dėlto tai nereiškia, kad prasmė dingsta visiems. Kai kuriems tinklai padeda atrasti senus papročius, receptus ar dainas.
Etnologas primena, kad vartojimo kultūra nėra vien šių dienų bruožas. Ir anksčiau šventės rodė socialinį statusą. Skyrėsi vaišių gausa, drabužiai ir dovanos. Skirtumas tas, kad dabar šis rodymas tapo masinis ir nuolatinis. Jį sustiprina ekranai. Dėl to žmonės greičiau pavargsta ir dažniau jaučia pareigą atitikti svetimus standartus.
Kodėl žmonės vis tiek ieško švenčių prasmės
Pasak pašnekovo, net ir labai modernioje visuomenėje šventės atlieka tą pačią pagrindinę funkciją. Jos stabdo kasdienybę. Jos leidžia pažymėti laiką. Jos padeda suvokti ryšį su šeima, gimine ar bendruomene. Todėl žmonės nuolat kuria naujus ritualus. Vieni kepa pagal senelių receptus. Kiti kasmet vyksta į tą pačią vietą. Dar kiti atsisako dovanų ir renkasi bendrą laiką.
Tyrėjas sako, kad šiandien ypač matomas sąmoningo pasirinkimo momentas. Anksčiau daug papročių veikė iš inercijos. Dabar žmogus dažniau klausia, ką nori išsaugoti. Toks santykis gali būti net gilesnis. Tradicija tada nebėra automatinė. Ji tampa apmąstyta ir pasirinkta. Tai suteikia jai naują vertę.
Jo manymu, daugiausia prarandama tada, kai šventė tampa tik logistiniu projektu. Kai visas dėmesys skiriamas pirkiniams, tvarkaraščiui ir įvaizdžiui, nelieka vietos susitikimui. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis žmonės ieško paprastų atramų. Dažnai pakanka vieno pasikartojančio gesto. Bendras valgis, žvakė lange ar daina gali sugrąžinti šventei turinį.
Etnologas siūlo į šiuolaikines šventes žiūrėti ne kaip į nuosmukį, o kaip į kultūros kaitą. Dalis senų formų nyksta. Kitos atgimsta naujomis aplinkybėmis. Jaunesnės kartos šventes kuria savaip, bet tai dar nereiškia atitrūkimo nuo tradicijos. Jei išlieka ryšys, atmintis ir bendrumo jausmas, šventės prasmė keičiasi, bet neišgaruoja. Būtent tai, pasak tyrėjo, ir yra gyvos kultūros požymis.
