Kai kurios pasaulio šventės stebina ne spalvomis ar muzika, o vaizdais, kurie kelia nejauką. Jose susipina religija, seni papročiai ir bendruomenės tapatybė. Vietos gyventojams tai yra pagarba istorijai. Atvykėliams tokie reginiai dažnai atrodo sunkiai suvokiami.
Ritualai, kuriuose kūnas tampa tikėjimo dalimi
Indijoje, Tailande ir kai kuriose kitose Azijos šalyse iki šiol rengiami ritualai, kuriuose kūnas tampa pagrindiniu apeigų objektu. Viena ryškiausių švenčių yra Vegetarų festivalis Pukete. Jis kasmet vyksta Tailande. Šio festivalio metu dalyviai perveria skruostus, liežuvį ar odą metaliniais daiktais. Kai kurie renkasi peilius, iešmus ar kitus aštrius objektus.
Vietos bendruomenė tiki, kad tokios apeigos apvalo kūną ir dvasią. Taip esą prisiimama kančia, kuri apsaugo nuo nelaimių. Medikai į tokius veiksmus žiūri atsargiai. Didžiausia rizika yra infekcijos ir audinių pažeidimai. Vis dėlto festivalis kasmet sutraukia minias žiūrovų.
Panašių papročių galima rasti ir Indijoje. Kai kuriose religinėse šventėse tikintieji vaikšto per žarijas arba kabinami ant kablių. Tokie ritualai siejami su atsidavimu dievybėms. Jie taip pat laikomi dvasinės ištvermės išbandymu. Šiuolaikinėje visuomenėje tai kelia daug diskusijų dėl saugumo ir žmogaus kūno žalojimo.
Šventės, kuriose mirtis rodoma be užuolankų
Dalis šiurpiausių tradicijų susijusios su mirtimi. Vienas žinomiausių pavyzdžių yra Toradžų laidojimo papročiai Indonezijoje. Pietų Sulavesio saloje gyvenanti tauta artimųjų nelaiko mirusiais iš karto. Velionio kūnas ilgą laiką laikomas namuose. Su juo kalbamasi, jam nešamas maistas, jis laikomas šeimos nariu.
Laidotuvės čia gali vykti tik po kelių mėnesių ar net metų. Tam reikia sukaupti lėšų didelėms apeigoms. Per ceremoniją aukojami buivolai ir kiaulės. Kuo šeima turtingesnė, tuo daugiau gyvulių paaukojama. Vietos gyventojams tai reiškia pagarbą mirusiajam. Atvykėliams tokie vaizdai dažnai palieka sunkų įspūdį.
Dar labiau stebina vadinamasis Ma’nene ritualas. Jo metu iš kapų išimami artimųjų palaikai. Jie perrengiami naujais drabužiais ir trumpam parodomi bendruomenei. Šeimos tuo metu fotografuojasi su mirusiaisiais. Vietos žmonės tai laiko ryšio su protėviais tąsa. Kitų kultūrų atstovams toks paprotys atrodo šiurpus.
Meksikoje mirties tema taip pat matoma viešai, nors nuotaika ten kitokia. Per Mirusiųjų dieną miestai prisipildo kaukolių simbolių ir altorių. Ši šventė nėra bauginanti vietos gyventojams. Vis dėlto kai kuriems turistams atviras mirties vaizdavimas kelia įtampą. Tai primena, kad skirtingos kultūros mirtį suvokia nevienodai.
Gyvūnų aukojimas ir kruvinos apeigos
Daugiausia ginčų kelia šventės, kuriose naudojami gyvūnai. Nepalo Gadhimai festivalis ilgą laiką buvo laikomas vienu kruviniausių pasaulyje. Per jį tūkstančiai gyvūnų būdavo aukojami deivei Gadhimai. Tikėta, kad tai atneša sėkmę ir apsaugą. Tarptautinės organizacijos ne kartą ragino šios praktikos atsisakyti.
Per pastaruosius metus spaudimas augo. Dalis aukojimų buvo ribojama, tačiau tradicija visiškai neišnyko. Šalininkai teigia, kad tai senas religinis paprotys. Kritikai sako, kad tokios apeigos nebeturi vietos šiuolaikiniame pasaulyje. Konfliktas tarp tikėjimo laisvės ir gyvūnų gerovės čia ypač ryškus.
Ispanijoje taip pat netrūksta prieštaringų švenčių. Kai kuriuose regionuose dar rengiami renginiai su jaučiais. Jų metu gyvūnai vaikomi gatvėmis arba tampa kovų dalimi. Nors dalis tradicijų ribojamos, ginčai neslopsta. Vieniems tai kultūros paveldas. Kitiems tai viešai demonstruojamas žiaurumas.
Kodėl tokios tradicijos išlieka?
Šiurpios šventės neišsilaiko vien dėl noro šokiruoti. Dažniausiai jos remiasi giliu religiniu ar istoriniu pagrindu. Daugelyje bendruomenių tokie papročiai perduodami iš kartos į kartą. Jie padeda išlaikyti tapatybę ir ryšį su protėviais. Dėl to išorinis pasmerkimas retai ką pakeičia.
Kita vertus, globalus pasaulis daro savo. Socialiniai tinklai leidžia tokiems vaizdams akimirksniu pasiekti milijonus žmonių. Tai stiprina kritiką ir skatina viešas diskusijas. Vis daugiau valstybių priverstos ieškoti ribos. Tenka spręsti, kur baigiasi tradicija ir prasideda smurtas.
Turizmas taip pat turi įtakos. Kai kurios šventės tampa reginiu atvykėliams. Tai atneša pajamų vietos bendruomenėms. Tačiau kartu atsiranda pavojus, kad apeigos bus pritaikytos auditorijai. Tuomet nyksta jų pirminė prasmė, o lieka tik šoko efektas.
Pasaulio tradicijos rodo, kad tai, kas vienoje vietoje laikoma šventa, kitoje gali atrodyti sunkiai pakeliama. Būtent todėl kai kurios šventės ne tik traukia smalsumą, bet ir verčia nusisukti. Tarp pagarbos kultūrai ir žmogiško jautrumo išlieka įtampa, kuri greitai niekur nedings.
